Suvalkų sutartis. kada lietuviai su lenkais galutinai susipyko

Pati pradžia... Viskas prasidėjo dar pačioje senovėje ir aiškiausiai buvo matoma romantizmo laikotarpiu: lenkai beveik dievino Lietuvą, jos kultūrą, gamtą, žmones, šis kraštas buvo visiškai idealizuojamas (garsiausių Lenkijos menininkų ir paprastų mirtingųjų). Viskas būtų su tuo žavėjimusi gerai, tik dalį nuopelnų jie norėjo priskirti sau. Lenkų visuomenės (XIX-XX amžiaus) manymu lietuviai turi būti dėkingi už tai, kad labiau pažangūs kaimynai globojo ir pasiaukojančiai atsilikusią šalį pavertė įspūdingu ir mylimu kraštu. XIX galas - okupuotoje Lietuvoje valdžia susikoncentravus ties antilenkiška propaganda ir tai suveikia daugiau nei buvo galima manyti, tačiau vietoj primestos rusiškos kultūros pradeda atgimti tautinis lietuvių judėjimas. Per ilgus šimtmečius Lenkų pasąmonėje Lietuvos kaip silpnos ir be kaimynės negalinčios egzistuoti vaizdas įsirėžė taip giliai, kad tautinis suaktyvėjimas buvo priimtas, kaip nesusipratimas, o vėliau, kaip įžeidimas.

XX amžiaus pradžia – lemiamas Lietuvos ir Lenkijos susipriešinimas. Centrinės Suvalkų derybos arba, kaip lenkai genialiai išdūrė lietuvius. Dar niekad šiuose kraštuose nematytas propagandos karas, kuris lietuvių lenkų pasąmonėje įsirėžė taip giliai, jog iki pat XXI amžiaus jaučiama neapykanta ir nepasitikėjimas, o lietuviškas patriotizmas konstatuojamas per konfliktą su 'svetimais'.

1920m. Vakarai pradeda bijoti Rusijoje nebetelpančio ir pro kraštus besiliejančio bolševizmo. Tautų Sąjunga visaip, kaip įmanoma remia kelią į vakarus Raudonajai armijai pastojusią Lenkiją ir Rytų Europą. Problema: lenkai ir lietuviai užuot sutelkę jėgas į rytinę sieną pradeda kaltis dėl teritorijų  Pilsudskis siūlo Lietuvai jungtis su Lenkija į federaciją ir turėti autonomiją, tačiau pasiūlymas yra iškart atmetamas. Tautų Sąjunga įsakmiai liepia kur kas galingesnei už Lietuvą Lenkijai inicijuoti diplomatinį susitarimą. Lietuviai pasiekia tai ko nori, nes ginklu prieš kaimynus niekaip neatsilaikytu.

1920 m. spalį – Suvalkų Sutartis.

Nuo pat pradžių lenkų atstovai šį įvykį matė, kaip vieną iš daugelio, genialiai apgalvoto plano dalių. Taikios derybos turėjo visiškai kitokią funkciją ir Lenkijos vadovybė nė nemanė taikiai derėtis.

Kaip lenkai, iš pirmo žvilgsnio jiems nepalankią sutartį panaudojo tarsi priemonę tikslui pasiekti?

·      Du žodžiai - ‘diplomatinės užuolaidos’. Sutikdami tartis, prieš Tautų Sąjungą pasirodė, kaip taiki ir gero kaimynams linkinti šalis.

·      Suvalkų sutartis buvo laiko tempimas. Tuo metu buvo pasirašinėjama Rygos sutartis taip Lenkų ir Sovietų. Sovietai ruošėsi pasisakyti už Lietuvos neutralitetą, jeigu Lietuviai nesėdėtų Suvalkuose jie agituotų skubiai pripažinti jos neutralumą ir tada jau Lenkija niekaip negalėtų jėga užimti Vilniaus, nes neutralios valstybės užnugaryje sėdėtų Tautų Sąjunga. Kas dar, lenkai Rygoje už taiką Sovietų prašė koridoriaus su Latvija (užkoduotai taikosi į Vilniaus kraštą, Lietuva nebetenka su )

·       Jiems taip pat reikėjo laiko planui B, kuris virto planu A, paruošti – Želigovskis rinko armiją.

Lenkų kareiviai Vilniuje 1920 m.

·      Sutartimi Lenkija susikūrė tobulą geopolitinę padėtį, kurios svarbą Lietuvos atstovai nuvertino. Sutartimi buvo nuspręsta, kad Varėnos geležinkelio stotį negalima keliauti Lietuvos kariuomenės būriams (kurie būriavosi Suvalkuose tuo metu, o pro Varėna tuo metu buvo vienintelis susisiekimas greitasis su Vilniumi)

·      Sutartyje nebuvo jokios nuorodos į ‘Vilnių’ ar žodžių ‘Vilniaus kraštas’. Šis klausimas buvo neapibrėžtas ir dėl to juokingai buvo palikta vietos interpretacijoms (sutartis tik dėl Suvalkų, sutartis įteisino de facto, o ne de jure sienas)

Na ir ar visi žinote, kad Želigovskio vadovaujama armija pasisakė, veikianti ne pagal lenkų vadovybės nurodymus, bet pati savarankiškai (Yra išlikę susirašinėjimai, kur Pilsudskis klausia apie Želigovskį bei jo pasirengimą).

Želigovskis Vilniuje

Lietuviai buvo tikrai išmaudyti…

Žinoma, Lietuvoje ir šiandien dažnai pamirštama paminėti, kad dauguma vietinių Vilniaus gyventojų džiaugėsi lenkų akibrokštu ir palaikė Lenkijos vyriausybę (neblogas penas propagandai: Vilniečiai buvo išgelbėti nuo bado ir blogo gyvenimo prie lietuvių, vakarai nesupranta sudėtingos istorijos, į kurią įsigilinus Vilnius tikrai priklausytų Lenkijai, o lietuviai yra užsispyrę išsišokėliai ir išdavikai). Vienaip ar kitaip Lenkija buvo agresorius šiuo klausimu, kad ir kaip užmaskavo ir apsunkino situaciją įvairiausiais pasiteisinimais bei neapibrėžtumais.

Baisiausia, kad tokie agresyvus veiksmai ir propaganda naudota pateisinti veiksmus, taipįsiskverbė į žmonių pasąmonę, kad ir dabar sunku kalbėti apie visišką pagarbą bei prieraišumą. Įdomu, kiek dar prireiks laiko nuoskaudoms visiškai išnykti.

• „Suvalkų Sutartis. Faktai ir interpretacijos“, Versus Aureus, Vilnius, 2012

• Krysztof Buchowski, „Litvomanai ir Polizuotojai“, baltos lankos, Vilnius, 2012

• Tymothy Snyder, „The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569-1999“, New Haves, Yale University Press, 2003

• Alfred Erich Senn, „The Great Powers– Lithuania and The Vilna Question, 1920-1928“

peace & love,
P.O. + A.M.